1. Metro. Man labai patinka metro. Patogu, greita, saugu, neklaidu, paprasta, smagu, nenuobodu... Bet Dovilė nebūtų Dovilė, jei ji ne'fail'intų kiekviename žingsnyje. Nusiperku bilietėlį kaip ir visi, einu pro vartus kaip ir visi, visi praeina - aš ne. Ir taip jau ne kartą. Nueinu prie informacijos ir savo ištobulinta prancūzų kalba pasiterauju:
-Bonjour. Excuse-moi... Do you speak English? A little? That's fine. I bought this ticket but it doesn't work...
- Ah oui, mademoiselle. Mistake mistake... I'll give you another one.
Šiandien/ryt/poryt turėčiau įsigytį vadinamąjį navigo (pravažiavimą). Gal baigsis mano bėdos :)
2. Namai. Vakar nuvažiavome į ofisą. Savaite anskčiau, nei turėjome. Lietuviai būtų mus pro duris išspyrę ir dar rusiškais keiksmais palydėję, bet čia viskas kitaip. Jokių problemų. Užpildėm dokumentus savaite anskčiau, gavome apgyvendimą, šiandien kraustomės. C'est génial! Labai malonus netikėtumas, o dar maloniau buvo, kai autobusas išlaipino mus tame viešbutyje, kuriame gyvensime (taip, jie apgyvendina mus viešbutyje, nes bendrabutyje neužteko vietų. C'est génial!). Gyvensime dviaukščiuose kotedžuose, po keturis/penkis žmones namelyje (kiekviename namelyje yra trys kambariai, penkios dvivietės lovos). Kažkur netoliese randasi prekybos centras. O die, kaip aš pasiilgau normalaus maisto! Baguettes su sūriu ilgainiui pabosta.
3. Tamsioji Paryžiaus pusė. Žinoma, mados, meno ir kultūros sostinė negali neturėti kitos pusės. Gavau šansą pažinti ir ją. Ant Senos kranto visada rasi prancūzų/neprancūzų, kurie tave nugirdys, aprodys visus barus bei klubus, paklaidins, pavėžins dviračiu ir pasiūlys nakvynę savo vieno kambario petite butuke. Čia visi open-minded, ultra liberalūs, extra draugiški ir... Eh bien, c'est la vie. Ir gyvenimas čia tiesiog kitoks. Ne geriau, ne blogiau. Tiesiog kitaip :) Kas naudojasi galva, tas išgyvena net ir šiose džiunglėse.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą