Sėdėjo jauna mergina. Devyniolikos metų, aštuonių mėnesių amžiaus. Dėvėjo ji sudriskusią, sulopytą suknelę, margintą gėlių raštais. (Draugiškas patarimas, tiesiog nevažiuokite dviračiu, jei jūsų suknelė siekia žemiau kelių!).
Pradėjo lyti ir mergina išsiskleidė savo gėlėtą skėtį su vienu sulūžusiu strypu. Stengdamasi nukreipti savo dėmesį nuo staiga užklupusios nemalonios drėgmės ir šalčio, ji nesąmoningai maigė telefoną, kai išgirdo:
- Excuse-moi...
- Oui? – automatiškai atsiliepė mergina, pakėlusi akis ir pamačiusi prancūzą juodais drabužiais.
- Parlez vous francais? – maloniai ir tradiciškai pasiteiravo jis.
- Mm.... Un peu.
- Un petit peu... – lengvas nusivylimas jo balse.
- Oui... – didis nusivylimas balse merginos, trokštančios prašnekti prancūziškai, bet vis nepasiekiančios tikslo.
- Vous etes tres jolie!.. – maloni šypsena. Tiesą sakant, vyriškiai virš keturiasdešimties šypsosi nebe taip kaip dvidešimtmečiai... Bet tai savotiškai žavu.
- Aah… Oui, merci. – dirbtinis šypsnis, išgirdus banaliausią egzistuojančią frazę.
- Vous etes anglaise?
- Non, lituanienne.
- Lituanienne... Do you speak English? – stiprus prancūziškas akcentas.
- Yes, English.
- Are you waiting for someone?
- No, no. I just had some… stuff to do here. I’ve finished but I don’t feel like going home. So… I’m just sitting here.
- Could I have a seat? – (drąsu).
- Mm…
- You prefer being alone…
- Yes, please. – (Auč. Skaudžiai).
- Aah… Au revoir!.. Vous etes tres jolie…J
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą