Taigi, kaip dažniausiai ir nutinka, mano baimės NEvirto realybe. Pirmoji darbo diena praėjo labai smagiai, greitai ir šauniai. Net savotiškai gaila, kad rytoj turiu išeiginę... Visai norėčiau dar vienos tokios dienos J Ką veiksiu ryt? Į darbą nereiks, į parką negaliu (block out – dienos, kai turime išskirtinai daug lankytoju ir Cast Member‘iams nerekomenduojama dar labiau ilginti eilių ir daryti spūsčių. Matyt trauksiu Paryžiun.
Per šiandien išmokau visus prancūziškus skaičius pasakyti (beveik) be spec. galvojimo, truputį sparčiau skaičiuoti mintinai, vienu sakiniu nupasakoti, kaip nueiti iki Indiano Džounso kalniukų ir Karibų Piratų atrakciono. Turbūt ir sapnuose girdėsiu sakinį „Ce mon premier jour ici, je ne sais pas...“ (už spelling‘ą neatsakau, raštu rašyti man dar sunkiau nei pasakyti).
Mano manager per dideliu draugiškumu nepasižymi... „You are in France and you MUST speak French“. Bla bla. Laimė, kad likęs personalas jos vieningai nemėgsta ir sudaro savotišką extra draugišką frontą J Jaunas prancūzas iškart paaiškino, kad geriausia apsimesti, jog suprantame, o paskui pasiklausinėti kitų. Jauna juodaodė davė patarimą nebijoti atbaidyti svečių. Jei nori pailsėti, tiesiog pasidarai pertrauką; jei nori į tualetą, tiesiog imi ir eini. Klientų Disneilende ir taip nepritrūksta. Jaunas marokietis (žinau žinau, turiu liūdnos patirties su marokiečiais, bet šitas netoks) visą dieną vaikščiojo tikrinti, ar man viskas gerai. Nežinia kiek kartų išgirdau „Nesijaudink, viskas gerai, juk tai tik pradžia. Po mėnesio nebeišsiskirsi tarp vietinių.“
Beje, atsidariau spintelę savo jėgomis! O pietums gavau savo mėgstamiausių šokoladinių putėsių... Mm...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą